Tai turbūt paskutinė kelionė šiais metais. 11-ta aplankyta šalis. Prasidėjo ji kaip ir visos kitos, gaila baigėsi ne taip sėkmingai. Na, bet viskas nuo pradžių. Pastudijavom ir pagooglinom apie Tailandą, radom pigiausius bilietus, 4h skrydžio iš Honkongo ir mes jau vietoje. Su taksi nulekiame į Khao San gatvę, kuri knibžda turistų, suvenyrų pardavėjų, pilną gatvės maisto ir kito gėrio. Hosteliai bei viešbučiai ant kiekvieno kampo.
Sekančią dieną iš pat ankstaus ryto patraukiame į miestą apžiūrinėti šventyklų ir kitų tailandietiškų grožybių. Bankokas pastatytas ant upės deltos. Išraizgytas upės atšakomis ir kanalais. Jais kursuoja keltai ir mažesni laiveliai, kaip pas mus mikriukai. Jie stabteli prieplaukose, t.y. pilnai nesišvartuoja, turi būti gan judrus, kad spėtum įšokti ir iššokti. Upė knibždėte knibžda žuvies (šamų), vietiniai jas laiko šventomis, todėl jų niekas negaudo ir nevalgo. O galėtų, žuvis tiek pripratusi prie žmonių, tiesiog šoka iš vandens ir griebia maistą iš rankų.
Po kiek laiko akyse pradeda mirguliuoti nuo šventyklų puošnumo ir prabangos, viena už kitą gražesnės. Vienoje iš jų nusprendžiame pasidaryti masažą, nes jau iš anksto skaitėme, kad joje veikia masažistų mokykla – tai turbūt pats geriausias masažas kurį esu išbandęs. Taip pat rugpjūčio 12 buvo karalienės diena. Koncertai, eisenos. Tailandiečiai gan fanatiškai myli savo karališkąją šeimą. Beveik prie kiekvieno rimtesnio pastato karalienės arba karaliaus paveikslai, nesvarbu tai restoranėlis, ligoninė ar kareivinės.
Sekančią dieną toliau malamės po miestą. Kaip ir visi turistai neišvengiame scamerių (sukčių) dėmesio. Vienas iš populiariausių scamų – 1Lt už važiavimą Tuk-Tuk‘u (motorinė rikša) ar taksi, bet už tai teks „trumpam“ nuklysti iš kelio ir apsilankyti netikrų brangakmenių parduotuvėje, kurioje įvairiais būdais tau bandys įpiršti „brangakmenius“ panaudodami gan nemažą spaudimą. Tuk-Tuk vairuotojai nuo to gauną komisinius, todėl beveik visi iš karto siūlo šią „pigią“ kelionę. Mes apie tai ir kitus sukčiavimus jau prisiskaitę, ir žinome ko tikėtis, tačiau žavingiausia, kad vairuotojai to per daug neslepia, kai pasakome, kad į parduotuvę važiuoti nenorim, jie pradeda juoktis ir tada prasideda tikras derėjimasis už kelionę Tuk-Tuku.
Trečią dieną su traukiniu patraukiame į senąją Tailando sostinę – Ayuthaya. Išsinuomojame dviračius ir pasidarome turą po senovinių šventyklų griuvėsius. Aplankome ir pašeriame dramblius, pafotkinam Budos galvą medyje ir kitus karališko dvaro bei šventyklų griuvėsius. Prie vienos milžiniškos Budos, Eglė neatsispiria mažo berniuko įkalbinėjimams nusipirkti „meldimosi amuniciją“ – kitaip nežinau kaip pavadinti. Kiekvienas gauname po smilkalą, žvakutę, lotoso žiedą ir popieriaus skiautelę, kurioje įvyniotas aukso lakštelis, uždegus smilkalą bei žvakutę, pamerkus lotoso žiedą, auksinis popierėlis yra „pritrinamas“ prie statulos ar kito religinio relikto. Todėl visos Budų statulos, tiksliau kai kurios jų dalys, tikrąja ta žodžio prasme tampa paauksuotom. Už „amuniciją“ ir instrukcijas (vaikas žinojo gal 5 angliškus žodžius, tai daugiau rodė nei aiškino) per daug nesiderim ir sumokam 2 LT, iš vaiko reakcijos supratau, kad mus apiplėšė. Turisto mokestis :)
Grįžus į Bankoką už kelių valandų sėdame į kitą traukinį ir važiuojame link mūsų pagrindinio kelionės tikslo – Koh Samui salos. Mūsų vagonas – 2 klasė, sėdimas su ventiliatoriumi. Pasirenkame pigesnį variantą, ir per daug nenusiviliame, nors sėdynės ir sulūžusios - išsimiegoti pavyksta. Atvykstame kitos dienos rytą į Surat Thani. Šokame į keltą ir už valandos mes jau Koh Samui.
Susirandame jau iš anksto nusižiūrėtą namelių viešbutuką. Ir krentame į karštas vandenyno bangas. Jūra, smėlis, šaltas alus. Ko daugiau norėti, ypač kai pradardi 11h traukiny.
Sekančią dieną, kaip mums jau įprasta per visas keliones, išsinuomojame motorolerį ir patraukiame apžiūrėti salos. Papietaujame viename restoranėlyje, kur itin malonus savininkas mus pavaišina nematytais vaisiais, po to apžiūrime labai kičinę vietinę šventyklą, ir ... plojamės su savo motoroleriu ant šono. Pagrindiniai sužeidimai – įvairūs nusibrozdinimai. Eglei pasisekė mažiau nei man, jos kojos nykštys buvo gan giliai prakirstas. Iškarto atsiranda minios vietinių, taksistas, mums suteikiama pirmoji „pagalba“. Kai išaiškinam taksistui, kad turim draudimą, atvažiuoja greitoji pagalba, sutariame, kad aš su motoroleriu važiuosiu paskui. Deja, vairuotojas daugiau linksi nei supranta angliškai, nukuria manęs nelaukdami. Na ką, susirenku išsibarsčiusius daiktus, sėdu ant motorolerio ir pradedu ieškoti ligoninės į kuria nuvežė Eglę. Po valandos ieškojimo ir žmonių klausinėjimo ją randu. Eglei žaizda jau susiūta. Pradeda tvarstyti mane, viena slaugė valo žaizdas, kita su dokumentais bando užsitikrinti, kad tikrai turiu draudimą, renka asmeninę informaciją. Iškart supratau, kad į mus žiūri daugiau kaip į pasipelnymo šaltinį nei kaip į pacientus. Sumokame milžiniškus pinigus už „gydimą“ ir patraukiame nukabinę nosis atgal į savo namelį. Pamoka tapsianti refleksu – ant žvyro su priekiniu ratu niekada nestabdyti!
Sekančios dienos praeina gan nuobodžiai. Maudytis negalime, žaizdos gyja tragiškai sunkiai, šašai neužsideda. Tropikų klimate jei nori greičiau pasveikti, turi vartoti antibiotikus iš vidaus ir iš išorės. Na, bet mes per daug nosies nenukabiname, aš nusiperku guminę pirštinę ir man maudynės atsinaujina. Eglei ant kojos užmaunam maišiuką, pastatom gultą į vandenį – ir mes abu „pliuškenamės“. Turbūt dar niekad gyvenime taip daug nežaidžiau šachmatais kaip tada.
Taip baigėsi mūsų atostogos Koh Samui saloj. Nelabai vykusiai, bet iš kitos pusės – išbandžiau kelionių draudimą pirmą kartą. Sekanti stotelė - 2 paskutinės dienos Honkonge, skrydis į Frankfurtą, savaitė Vokietijoje ir grįžtu į Šiaulius. Tatam!!!
Thursday, September 17, 2009
Tailandas - arba kaip idealios atostogos apvirto aukštyn kojom
Tai turbūt paskutinė kelionė šiais metais. 11-ta aplankyta šalis. Prasidėjo ji kaip ir visos kitos, gaila baigėsi ne taip sėkmingai. Na, bet viskas nuo pradžių. Pastudijavom ir pagooglinom apie Tailandą, radom pigiausius bilietus, 4h skrydžio iš Honkongo ir mes jau vietoje. Su taksi nulekiame į Khao San gatvę, kuri knibžda turistų, suvenyrų pardavėjų, pilną gatvės maisto ir kito gėrio. Hosteliai bei viešbučiai ant kiekvieno kampo.
Sekančią dieną iš pat ankstaus ryto patraukiame į miestą apžiūrinėti šventyklų ir kitų tailandietiškų grožybių. Bankokas pastatytas ant upės deltos. Išraizgytas upės atšakomis ir kanalais. Jais kursuoja keltai ir mažesni laiveliai, kaip pas mus mikriukai. Jie stabteli prieplaukose, t.y. pilnai nesišvartuoja, turi būti gan judrus, kad spėtum įšokti ir iššokti. Upė knibždėte knibžda žuvies (šamų), vietiniai jas laiko šventomis, todėl jų niekas negaudo ir nevalgo. O galėtų, žuvis tiek pripratusi prie žmonių, tiesiog šoka iš vandens ir griebia maistą iš rankų.
Po kiek laiko akyse pradeda mirguliuoti nuo šventyklų puošnumo ir prabangos, viena už kitą gražesnės. Vienoje iš jų nusprendžiame pasidaryti masažą, nes jau iš anksto skaitėme, kad joje veikia masažistų mokykla – tai turbūt pats geriausias masažas kurį esu išbandęs. Taip pat rugpjūčio 12 buvo karalienės diena. Koncertai, eisenos. Tailandiečiai gan fanatiškai myli savo karališkąją šeimą. Beveik prie kiekvieno rimtesnio pastato karalienės arba karaliaus paveikslai, nesvarbu tai restoranėlis, ligoninė ar kareivinės.
Sekančią dieną toliau malamės po miestą. Kaip ir visi turistai neišvengiame scamerių (sukčių) dėmesio. Vienas iš populiariausių scamų – 1Lt už važiavimą Tuk-Tuk‘u (motorinė rikša) ar taksi, bet už tai teks „trumpam“ nuklysti iš kelio ir apsilankyti netikrų brangakmenių parduotuvėje, kurioje įvairiais būdais tau bandys įpiršti „brangakmenius“ panaudodami gan nemažą spaudimą. Tuk-Tuk vairuotojai nuo to gauną komisinius, todėl beveik visi iš karto siūlo šią „pigią“ kelionę. Mes apie tai ir kitus sukčiavimus jau prisiskaitę, ir žinome ko tikėtis, tačiau žavingiausia, kad vairuotojai to per daug neslepia, kai pasakome, kad į parduotuvę važiuoti nenorim, jie pradeda juoktis ir tada prasideda tikras derėjimasis už kelionę Tuk-Tuku.
Trečią dieną su traukiniu patraukiame į senąją Tailando sostinę – Ayuthaya. Išsinuomojame dviračius ir pasidarome turą po senovinių šventyklų griuvėsius. Aplankome ir pašeriame dramblius, pafotkinam Budos galvą medyje ir kitus karališko dvaro bei šventyklų griuvėsius. Prie vienos milžiniškos Budos, Eglė neatsispiria mažo berniuko įkalbinėjimams nusipirkti „meldimosi amuniciją“ – kitaip nežinau kaip pavadinti. Kiekvienas gauname po smilkalą, žvakutę, lotoso žiedą ir popieriaus skiautelę, kurioje įvyniotas aukso lakštelis, uždegus smilkalą bei žvakutę, pamerkus lotoso žiedą, auksinis popierėlis yra „pritrinamas“ prie statulos ar kito religinio relikto. Todėl visos Budų statulos, tiksliau kai kurios jų dalys, tikrąja ta žodžio prasme tampa paauksuotom. Už „amuniciją“ ir instrukcijas (vaikas žinojo gal 5 angliškus žodžius, tai daugiau rodė nei aiškino) per daug nesiderim ir sumokam 2 LT, iš vaiko reakcijos supratau, kad mus apiplėšė. Turisto mokestis :)
Grįžus į Bankoką už kelių valandų sėdame į kitą traukinį ir važiuojame link mūsų pagrindinio kelionės tikslo – Koh Samui salos. Mūsų vagonas – 2 klasė, sėdimas su ventiliatoriumi. Pasirenkame pigesnį variantą, ir per daug nenusiviliame, nors sėdynės ir sulūžusios - išsimiegoti pavyksta. Atvykstame kitos dienos rytą į Surat Thani. Šokame į keltą ir už valandos mes jau Koh Samui.
Susirandame jau iš anksto nusižiūrėtą namelių viešbutuką. Ir krentame į karštas vandenyno bangas. Jūra, smėlis, šaltas alus. Ko daugiau norėti, ypač kai pradardi 11h traukiny.
Sekančią dieną, kaip mums jau įprasta per visas keliones, išsinuomojame motorolerį ir patraukiame apžiūrėti salos. Papietaujame viename restoranėlyje, kur itin malonus savininkas mus pavaišina nematytais vaisiais, po to apžiūrime labai kičinę vietinę šventyklą, ir ... plojamės su savo motoroleriu ant šono. Pagrindiniai sužeidimai – įvairūs nusibrozdinimai. Eglei pasisekė mažiau nei man, jos kojos nykštys buvo gan giliai prakirstas. Iškarto atsiranda minios vietinių, taksistas, mums suteikiama pirmoji „pagalba“. Kai išaiškinam taksistui, kad turim draudimą, atvažiuoja greitoji pagalba, sutariame, kad aš su motoroleriu važiuosiu paskui. Deja, vairuotojas daugiau linksi nei supranta angliškai, nukuria manęs nelaukdami. Na ką, susirenku išsibarsčiusius daiktus, sėdu ant motorolerio ir pradedu ieškoti ligoninės į kuria nuvežė Eglę. Po valandos ieškojimo ir žmonių klausinėjimo ją randu. Eglei žaizda jau susiūta. Pradeda tvarstyti mane, viena slaugė valo žaizdas, kita su dokumentais bando užsitikrinti, kad tikrai turiu draudimą, renka asmeninę informaciją. Iškart supratau, kad į mus žiūri daugiau kaip į pasipelnymo šaltinį nei kaip į pacientus. Sumokame milžiniškus pinigus už „gydimą“ ir patraukiame nukabinę nosis atgal į savo namelį. Pamoka tapsianti refleksu – ant žvyro su priekiniu ratu niekada nestabdyti!
Sekančios dienos praeina gan nuobodžiai. Maudytis negalime, žaizdos gyja tragiškai sunkiai, šašai neužsideda. Tropikų klimate jei nori greičiau pasveikti, turi vartoti antibiotikus iš vidaus ir iš išorės. Na, bet mes per daug nosies nenukabiname, aš nusiperku guminę pirštinę ir man maudynės atsinaujina. Eglei ant kojos užmaunam maišiuką, pastatom gultą į vandenį – ir mes abu „pliuškenamės“. Turbūt dar niekad gyvenime taip daug nežaidžiau šachmatais kaip tada.
Taip baigėsi mūsų atostogos Koh Samui saloj. Nelabai vykusiai, bet iš kitos pusės – išbandžiau kelionių draudimą pirmą kartą. Sekanti stotelė - 2 paskutinės dienos Honkonge, skrydis į Frankfurtą, savaitė Vokietijoje ir grįžtu į Šiaulius. Tatam!!!
Monday, August 10, 2009
Australija – arba tolimiausias taškas nuo Lietuvos, bet cepelinų ir Švyturio alaus buvo
Mano pati ilgiausia išvyka iš Honkongo. Ji aišku nebūtu buvus tokia ilga jei ne mano draugas Darius, kuris priėmė pagyventi pas save, supažindino su savo draugais ir visaip kitaip padėjo įsilieti į penktąjį kontinentą.
Na viskas nuo pradžių. Nusileidžiu Sidnėjuj, o ten viduržiemis. Po Honkongo karščių, teko lysti į šiltesnius drabužius. Ir kaip visi naujai atvykę susirgau visai savaitei gripu (gal ir kiaulių buvo, dabar jau nesužinosi). Sužavėjo tyras oras ir ryškiai mėlynas dangus. To visada pasigendi Honkonge. Kakadu ir visokios kitokios papūgos skraido po miestą kaip pas mus balandžiai. Įlindus i centrinį parką gali ir šikšnosparnių prisižiūrėti. Nekalbu apie augmenijos įvairovę. Tiek įdomių ir keistų medžių/krūmų niekur nemačiau. Ir nesistebiu dabar kodėl atskrendant į Australiją reikia deklaruoti visą maistą, arbatas ar kitą augmeniją kurią veži. Australai labai saugo savo trapią ir unikalią ekosistemą.
Daug kas gąsdino, kad australai labai nedraugiški ir šalti žmonės, o man jie visai patiko. Žmonės tiesūs, ką galvoja tą ir sako, ar bent jau parodo. Daug geriau nei kinniečiai, kurie niekada nepasakys tau į akis ne, ir tu niekada iki galo nežinosi kas toje jų galvelėje verda.
Australija turbūt pati brangiausia mano lankyta šalis (neskaitant Europos šalių). Todėl labai nesidraskiau su kelionėm. Nekalbu apie atstumus, pėsčiomis gali nebent miesto centrą apžiūrėti. Viešasis transportas labai brangus. Į kitą miestą geriausiai skristi. Gerai, kad lėktuvų bilietai vidiniams skrydžiams gan pigūs.
Pats Sidnėjus ir jo apylinkės tiesiog nuostabios. Pradedant paplūdimiais, kuriuos gali pasiekti miesto transportu, ir baigiant nuostabiais Mėlynaisiais Kalnais. Taip pat netrūksta įvairių švenčių ir renginių. Žmonės mėgsta kultūrą ir atsipalaiduoti. Taip pat nustebino lietuvių gausa. Naujai atvykę, studijuoti ar dirbti, labai draugiški ir laikosi drauge. Taip pat sutikau savo draugę Laurą, kuri atvyko į Australija dirbi AIESEC. Mažas tas pasaulis :)
Kita mano stotelė buvo Melburnas. Skrydis lėktuvu beveik 2h. Apsistojau pas vieną Dariaus draugą, Australijos lietuvį – Rimą. Jis aprodė man miestą, nusivedė į Melburno lietuvių klubą, o ten ir Švyturio alus ir lietuviška muzika. Sekančią dieną Rimas nusivežė parodyti „Great Ocean Road“. Tai kelias, besidriekiantis pakrante. Nereali gamta, paplūdimiai, miškai. Ten pirmą kartą mačiau kengūras ir koalas laisvėje.
Tik grižus į Sidnėjų, po kelių dienų išskridau į Brisbaną. Šią kelionę jau buvome suplanavę su Sidnėjuje studijuojančiu Mindaugu. Trise (Mindaugas, dar viena studentė, ir aš) pusdienį praleidome Surfers Paradise. Miestas ant Gold Coast – paplūdimio kuris tęsiasi 30km. Ten jau buvo daug šilčiau, vis dėl to ~1000 km į šiaurę nuo Sidnėjaus. Taip pat labai patiko Brisbanas. Ne toks didelis kaip Sidnėjus ar Melburnas, bet turintis savo žavesio. Brisbane apsistojome pas AIESEC studentus, apsilankėme Queensland universitete ir net sudalyvavome studentų mugėje. Geras dalykas tas AIESEC :)
Grįžus į Sidnėjų, pavakaroju jau su draugais tapusiais kitais lietuviais ir sekančią dieną laukia 9h kelionė atgal į Honkongą. Reikia pripažinti, Australija turbūt vienintelė matyta šalis kurioje tikrai norėčiau gyventi.
Subscribe to:
Posts (Atom)