Atgal i Filipinus. 2009

Manila. Pirma diena. Kelionė po Filipinus prasidėjo nusileidus Maniloje. Atskridome vėlai vakare, mus pasitiko Amy -AIESEC‘iete su kuria susipažinau dar prieš tris metus keliaudamas po Filipinus. Su taksi nuvykome į išsirinkta hostelį Manila Bay Ermita rajone. Pats centras, netoli raudonųjų žibintų kvartalas ir gėjų klubai. Pasivaikščiojome po prieplauką ir netyčia papuolėme į Kinų naujųjų metų šventimą. Prieplaukoje pilna miegančių žmonių tiesiog ant šaligatvio, su visomis šeimomis ir kelių mėnesių vaikais, betvarkė ir smarvė – vaizdelis tikrai egzotiškas. Sekančią dieną pasimalėme po Manilos centrą – Intramuros rajoną, kuris yra senovinės ispanų tvirtovės liekanos su seniausia bažnyčia Filipinuose. Su draugais pavakarieniavom žiūrėdami į garsųjį raudoną Manilos saulėlydį (sakoma, kad jis toks dėl smogo). Vakare 22h su naktiniu autobusu išvykome į Banaue (8h kelionė). Ryžių terasos. Banaue-Batad. Banaue buvome 7 ryto. Užsiregistravome Peaples Lodge hostelyje ir iškart pasiėmę trisickl‘ą (motociklas su priedu dar normaliai max 2 žmonėms, bet jie sugeba sutalpinti ir 5) patraukėme į sankryžą nuo kurios 1,5h iki Batad‘o - mažuliuko miestelio, kuris yra prie nerealių 2000 metų senumo ryžių terasų. Vaizdai nerealūs ir nuotraukos ne viską parodo. Gamtos ir žmogaus sukurta oazė kurios vaizdas užgniaužia kvapą. Ideali vieta norintiems pabėgti nuo miesto triukšmo ir tempo, toje vietoje laikas tarsi stovi. Per diena pėstute sukorėme ~20km, žemyn ir aukštyn per kalnus. Nusikalėme kaip šuniukai. Ant kojų nuo 10 iki 16h. Grįžę į hostelį, pavakarieniavome ir nusipirkome vietinio naminio ryžių vyno – nestiprus, primena girą. Gurkšnojome sėdėdami balkone su vaizdu į kalnus, ryžių terasas ir besidriekiantį Banaue kaimelį – ar gali būti idealiau? Tokiais momentais jauti visišką palaimą, ramybę ir harmoniją su gamta. Sagada. Tamsus Urvai ir kabantys karstai. Sekančią dieną patraukėme į Bontoc‘ą su Jipniu (kažkas panašaus į mūsų mikriukus, tik baisiai išgražinti buvę kariniai amerikonų džipai). Keturias valandas vingiavom kalnų serpentinais. Iš ten iškart persėdome į kitą jipnį ir nusprendėme keliauti ant jo stogo, kad dar labiau galėtume pasigrožėti kalnų vaizdais. Kelionė užtruko ~1h. Kai sėdi ant jipnio stogo, kuris darda žiauriai prastais ir siauriais, vingiuotais serpantinais, o vairuotojas kiek savižudiškai nusiteikęs maniakas, ir iš vieno šono atsiveria iki 1km tarpeklis - nesistebėjau, kad Eglė iš to strioko net pūslę ant delno prisitrynė. Ant to pačio stogo susipažinome su olandais ir kanadiečiu. Su jais ir praleidome visą laiką Sagadoje. Užsiregistravome išsirinktuose nakvynės namuose – buvusi kunigų seminarija ant kalno. Sagadoje visai kitokia gamta nei Banaue. Vietoj rūko, didelės drėgmės bei atogrąžų džiunglių – daug šilčiau, sausiau ir pilna pušų. Gryna sanatorija norintiems gražioje vietoje sulaukti savo galo. Pasisamdėme gidą, kuris mus nuvedė į Sagadą garsinančius urvus. Kabantys ir į krūvas vieni ant kitų sukrauti karstai tikrai atrodo įspūdingai. Bet didžiausia atrakcija tai leidimasis į urvus. Modernioje valstybėje niekas tokių ekskursijų nedarytų – pasišvietimas žibaline lempa, jokios apsaugos, lindimas per mažus tarpelius, bridimas iki pusės vandenyje, lipimas virvėmis. Išsimaudėme natūraliame baseinėlyje urvų gilumoje. Egzotika! Sagadoje 9h prasideda komendanto valanda – visiška tyla ir tamsa! Pernakvoję ir pavakaroję su kitais turistais, sekančią dieną iki pietų pasivaikščiojome po pačią Sagadą, aplankėme dar kelias kabančių karstų vietas. 13h patraukėme su paskutiniu autobusu į Bagiou miestą – iki jo vėl važiavome serpantinais 7h. Atvykę i Filipinų vasaros sostine vadinamą miestelį iškart susiradome Victory Line autobusą ir patraukėme į Dagupan, ten buvome po 2h, jau visai vėlai vakare ~22h. Susiradome hostelį, pernakvojome ir iš ankstaus ryto patraukėme į Alaminos. Galutinį kelionės tikslą. Šimtas salų nacionalinis parkas. Po 2h buvome Alaminos miestelyje, papietavome, nusipirkome maisto bei vandens, nes buvome pasiryžę nakvoti vienoje iš salų, kurioje nėra nei elektros, nei gėlo vandens. Iš Alaminos pasisamdėme traisiklą už 60 PHP (kas yra truputėli per daug, bet kainas išsiaiškini tik pabuvęs kurį laiką vienoje vietoje, apskritai visur reikia derėtis, kitaip nulups paskutinius marškinius) ir po 10 min buvome Lucap kaimelyje, kuris yra paskutinė stotelė ant jūros kranto prieš išplaukiant į salas. Nusisamdėme valtį su gidu, išsinuomojome snorkelinimo įrangą (akvalangą, vamzdelį bei pelekus) ir patraukėle į salyną. Valties savininkas papuolė ne iš draugiškųjų, reikėjo visąlaik reikalauti, kad plauktų iš vienos salos į kitą, į klausimus kur yra olos arba gera vieta nardymui apsimesdavo nesuprantąs arba nežinąs. Bet pabaksnojus pirštu į Lonely Planet aprašymą ir atskaičius moralą apie sumokėtus pinigus ir pažadą plukdyti kur norime, iškart sutikdavo. Kitaip sakant visąlaik teko kovoti, kas nėra labai malonu. 100 salų nacionalinis parkas, tai daugiau 123 salų archipelagas. Kai kurios labai mažytės, neįmanoma išsilaipinti, kai kurios pakankamai didelės, su gražiais mažais paplūdimiais, baltu smėliu. Vienoje pastatyti maži namukai - juose ir nakvojome. Ech.. naktį ryškus žvaigždėtas dangus, ošianti jūra, visišką ramybė. Sekančią dieną dar kartą panardėme po didžiulių kriauklių „fermą“ bei koralus, pilnus įvairiausių margų žuvų. Nardymas šioje vietoje ne pats geriausias ką galima rasti Filipinuose. Daugelis koralų sunaikinti vietiniams žvejojant cianidu ar dinamitu. Na bet mums iš šiaurės ir to pakako. Susitikimas su senais draugais. Po pietų patraukėme iš Alamino į Manilą. 6h kelionė, kurios metų smigome tikrąja ta žodžio prasme. Maniloje susitikome su senais draugais - Amy, Choey, Halmen ir kitais AIESEC‘iečiais su kuriais susipažinau dar prieš 3 metus. Aplankėme Halmen (buvusi AIESEC Filipinai prezidentė 2005m.) organinio maisto restoranėlį, kuriame ir vakarojome. Kadangi skrydis į HK 5 ryto, nusprendėme visai nemiegoti. Gerų draugų būryje, bei dainuojant karaoke laikas labai greitai prabėgo.