Tailandas - arba kaip idealios atostogos apvirto aukštyn kojom

Tai turbūt paskutinė kelionė šiais metais. 11-ta aplankyta šalis. Prasidėjo ji kaip ir visos kitos, gaila baigėsi ne taip sėkmingai. Na, bet viskas nuo pradžių. Pastudijavom ir pagooglinom apie Tailandą, radom pigiausius bilietus, 4h skrydžio iš Honkongo ir mes jau vietoje. Su taksi nulekiame į Khao San gatvę, kuri knibžda turistų, suvenyrų pardavėjų, pilną gatvės maisto ir kito gėrio. Hosteliai bei viešbučiai ant kiekvieno kampo. Sekančią dieną iš pat ankstaus ryto patraukiame į miestą apžiūrinėti šventyklų ir kitų tailandietiškų grožybių. Bankokas pastatytas ant upės deltos. Išraizgytas upės atšakomis ir kanalais. Jais kursuoja keltai ir mažesni laiveliai, kaip pas mus mikriukai. Jie stabteli prieplaukose, t.y. pilnai nesišvartuoja, turi būti gan judrus, kad spėtum įšokti ir iššokti. Upė knibždėte knibžda žuvies (šamų), vietiniai jas laiko šventomis, todėl jų niekas negaudo ir nevalgo. O galėtų, žuvis tiek pripratusi prie žmonių, tiesiog šoka iš vandens ir griebia maistą iš rankų. Po kiek laiko akyse pradeda mirguliuoti nuo šventyklų puošnumo ir prabangos, viena už kitą gražesnės. Vienoje iš jų nusprendžiame pasidaryti masažą, nes jau iš anksto skaitėme, kad joje veikia masažistų mokykla – tai turbūt pats geriausias masažas kurį esu išbandęs. Taip pat rugpjūčio 12 buvo karalienės diena. Koncertai, eisenos. Tailandiečiai gan fanatiškai myli savo karališkąją šeimą. Beveik prie kiekvieno rimtesnio pastato karalienės arba karaliaus paveikslai, nesvarbu tai restoranėlis, ligoninė ar kareivinės. Sekančią dieną toliau malamės po miestą. Kaip ir visi turistai neišvengiame scamerių (sukčių) dėmesio. Vienas iš populiariausių scamų – 1Lt už važiavimą Tuk-Tuk‘u (motorinė rikša) ar taksi, bet už tai teks „trumpam“ nuklysti iš kelio ir apsilankyti netikrų brangakmenių parduotuvėje, kurioje įvairiais būdais tau bandys įpiršti „brangakmenius“ panaudodami gan nemažą spaudimą. Tuk-Tuk vairuotojai nuo to gauną komisinius, todėl beveik visi iš karto siūlo šią „pigią“ kelionę. Mes apie tai ir kitus sukčiavimus jau prisiskaitę, ir žinome ko tikėtis, tačiau žavingiausia, kad vairuotojai to per daug neslepia, kai pasakome, kad į parduotuvę važiuoti nenorim, jie pradeda juoktis ir tada prasideda tikras derėjimasis už kelionę Tuk-Tuku. Trečią dieną su traukiniu patraukiame į senąją Tailando sostinę – Ayuthaya. Išsinuomojame dviračius ir pasidarome turą po senovinių šventyklų griuvėsius. Aplankome ir pašeriame dramblius, pafotkinam Budos galvą medyje ir kitus karališko dvaro bei šventyklų griuvėsius. Prie vienos milžiniškos Budos, Eglė neatsispiria mažo berniuko įkalbinėjimams nusipirkti „meldimosi amuniciją“ – kitaip nežinau kaip pavadinti. Kiekvienas gauname po smilkalą, žvakutę, lotoso žiedą ir popieriaus skiautelę, kurioje įvyniotas aukso lakštelis, uždegus smilkalą bei žvakutę, pamerkus lotoso žiedą, auksinis popierėlis yra „pritrinamas“ prie statulos ar kito religinio relikto. Todėl visos Budų statulos, tiksliau kai kurios jų dalys, tikrąja ta žodžio prasme tampa paauksuotom. Už „amuniciją“ ir instrukcijas (vaikas žinojo gal 5 angliškus žodžius, tai daugiau rodė nei aiškino) per daug nesiderim ir sumokam 2 LT, iš vaiko reakcijos supratau, kad mus apiplėšė. Turisto mokestis :) Grįžus į Bankoką už kelių valandų sėdame į kitą traukinį ir važiuojame link mūsų pagrindinio kelionės tikslo – Koh Samui salos. Mūsų vagonas – 2 klasė, sėdimas su ventiliatoriumi. Pasirenkame pigesnį variantą, ir per daug nenusiviliame, nors sėdynės ir sulūžusios - išsimiegoti pavyksta. Atvykstame kitos dienos rytą į Surat Thani. Šokame į keltą ir už valandos mes jau Koh Samui. Susirandame jau iš anksto nusižiūrėtą namelių viešbutuką. Ir krentame į karštas vandenyno bangas. Jūra, smėlis, šaltas alus. Ko daugiau norėti, ypač kai pradardi 11h traukiny. Sekančią dieną, kaip mums jau įprasta per visas keliones, išsinuomojame motorolerį ir patraukiame apžiūrėti salos. Papietaujame viename restoranėlyje, kur itin malonus savininkas mus pavaišina nematytais vaisiais, po to apžiūrime labai kičinę vietinę šventyklą, ir ... plojamės su savo motoroleriu ant šono. Pagrindiniai sužeidimai – įvairūs nusibrozdinimai. Eglei pasisekė mažiau nei man, jos kojos nykštys buvo gan giliai prakirstas. Iškarto atsiranda minios vietinių, taksistas, mums suteikiama pirmoji „pagalba“. Kai išaiškinam taksistui, kad turim draudimą, atvažiuoja greitoji pagalba, sutariame, kad aš su motoroleriu važiuosiu paskui. Deja, vairuotojas daugiau linksi nei supranta angliškai, nukuria manęs nelaukdami. Na ką, susirenku išsibarsčiusius daiktus, sėdu ant motorolerio ir pradedu ieškoti ligoninės į kuria nuvežė Eglę. Po valandos ieškojimo ir žmonių klausinėjimo ją randu. Eglei žaizda jau susiūta. Pradeda tvarstyti mane, viena slaugė valo žaizdas, kita su dokumentais bando užsitikrinti, kad tikrai turiu draudimą, renka asmeninę informaciją. Iškart supratau, kad į mus žiūri daugiau kaip į pasipelnymo šaltinį nei kaip į pacientus. Sumokame milžiniškus pinigus už „gydimą“ ir patraukiame nukabinę nosis atgal į savo namelį. Pamoka tapsianti refleksu – ant žvyro su priekiniu ratu niekada nestabdyti! Sekančios dienos praeina gan nuobodžiai. Maudytis negalime, žaizdos gyja tragiškai sunkiai, šašai neužsideda. Tropikų klimate jei nori greičiau pasveikti, turi vartoti antibiotikus iš vidaus ir iš išorės. Na, bet mes per daug nosies nenukabiname, aš nusiperku guminę pirštinę ir man maudynės atsinaujina. Eglei ant kojos užmaunam maišiuką, pastatom gultą į vandenį – ir mes abu „pliuškenamės“. Turbūt dar niekad gyvenime taip daug nežaidžiau šachmatais kaip tada. Taip baigėsi mūsų atostogos Koh Samui saloj. Nelabai vykusiai, bet iš kitos pusės – išbandžiau kelionių draudimą pirmą kartą. Sekanti stotelė - 2 paskutinės dienos Honkonge, skrydis į Frankfurtą, savaitė Vokietijoje ir grįžtu į Šiaulius. Tatam!!!